Frazė „dirbti sau“ yra gana plačiai vartojama, tačiau dažnai nesusimąstoma, ką ji iš tikrųjų reiškia, o ko ne. Idėjos dirbti sau šalininkai teigia, esą taip labiau apsimoka, lieka daugiau laisvės, apima didesnis įkvėpimas ir panašiai. Tačiau ar tikrai taip yra? Pažiūrėjus objektyviai, minėti privalumai tampa panašesni į iliuzijas ir stereotipus.
Ką reiškia dirbti sau
Pirmas dalykas, dirbti sau realiai nereiškia darbo sau. Kodėl? Nes kai tam tikros profesijos atstovas ar tam tikros srities specialistas dirba, nesvarbu, ar jis pats sau viršininkas, ar jį samdo kiti, jo darbo rezultatai 99% atvejų orientuoti į kitus žmones, t.y., užsakovus. Dirbti sau – tai pasigaminti pietus, nusimegzti kojines, savo rankomis pasistatyti sodo namelį. Visa kita yra darbas kitiems, o ne sau.
Darbas sau – dar ne verslas
Kai kas gali prieštarauti – bet aš turiu savo įmonę, kuriu savo ar šeimos verslą. Vėlgi, tai iš esmės nieko nelemia. Uždaroji akcinė bendrovė, individuali įmonė, verslo pažyma, autorinė sutartis – patys savaime visi šie dalykai yra tik įrankiai ir jie nėra verslas. Tai tiesiog skirtingos paslaugų teikimo ar prekybos vykdymo formos.
Pavyzdžiui, informacinių technologijų specialistas, įkūręs savo įmonę, kurioje dirba pats vienas, iš tiesų nėra verslininkas. Verslo požiūriu jis iš esmės prilygsta savo amato broliui, dirbančiam samdomą darbą pagal darbo sutartį, t.y., gryno verslo čia praktiškai nėra. Kai toks specialistas-verslininkas išeina atostogų, jo įmonės veikla sustoja, nes nėra kam atlikti darbų. Tiesą sakant, būtent dėl to dažnai tokie žmonės neturi atostogų. Nei atostogų, nei savaitgalių, ką jau kalbėti apie laisvus vakarus.
Verslininkas yra tas, kas samdo kitus žmones darbui atlikti, jiems vadovauja, derina veiksmus. Verslininkas yra tas, kas naudoja pinigus ir kitą turtą bei žmonių jėgas ir laiką tam, kad atliktų tokias užduotis, kurių pats vienas įveikti nesugebėtų. Verslininkas yra tas, kas kuria sistemas, vėliau galinčias sėkmingai veikti praktiškai be jo paties įsikišimo.
Darbas sau – papildomi rūpesčiai
Kiti argumentuoja, kad dirbti sau reiškia laisvę, mėgstamą veiklą, o svarbiausia – ką uždirbsi, nereikės su niekuo dalintis. Tokie argumentai irgi nėra teisingi. Darbas sau sukelia daug papildomų rūpesčių – reikia ieškoti klientų, vykdyti darbus, surinkti pinigus iš klientų, tvarkyti įmonės apskaitą. Vienos srities profesionalas, ėmęs dirbti sau, staiga tampa už viską atsakingas, tarsi koks visų galų meistras. Tai nėra gerai, nes jis negali viso dėmesio ir visos energijos sutelkti į tai, ką geriausiai moka ar ką labiausiai mėgsta.
Net ir tos nemėgstamos gardaus kąsnelio dalybos su viršininku yra prasmingos. Pasamdytas žmogus turi savo pareigas, už kurias yra atsakingas. Jis atlieka savo darbą, tačiau yra dar daug kitų sričių ir užduočių, kuriomis reikia pasirūpinti, kad įmonė sėkmingai veiktų, o žmogus turėtų darbo vietą. Būtent už visą veiklos sustygavimą tam tikra pelno dalis ir priklauso viršininkui.
Samdomas darbas irgi ne rojus
Aišku, pasitaiko situacijų, kai darbuotojo pareigos nėra konkrečiai apibrėžtos ir jam tenka verstis per galvą darant šimtus darbų. Pasitaiko gobšių ar šykščių vadovų, kurie mažina kainas, kad įtiktų klientams, o vėliau spaudžia darbuotojus. Būna savanaudiškų viršininkų, perkančių prabangius automobilius ir statančių sau didžiulius namus, kai tuo tarpu jų pavaldiniai gyvena, švelniai tariant, ne taip jau ir gerai. Tačiau tai nėra samdomo darbo problema, o konkrečių įmonių verslo modelio ar konkrečių asmenų charakterio savybių problema. Juk lygiai taip pat, net ir dirbant sau, gali pasitaikyti nevykusių klientų, kurie kasdien keičia savo užgaidas, pasitaikius progai stengiasi nusiderėti kainą, o jau sutartus pinigus moka lyg atbulomis rankomis.
Apgalvotas požiūris į darbą sau
Kiekviena veiklos forma ar sritis pati savaime nėra nei gera, nei bloga (na, bent jau kalbant apie legalią veiklą). Svarbiausia viską vertinti apgalvotai ir išsirinkti tai, kas konkrečioje situacijoje tinkamiausia. Kai kurie specialistai tikrai puikiai verčiasi „dirbdami sau“, nes toks gyvenimo būdas atitinka jų charakterį, vertybes ir įpročius. Vis dėlto reikia suprasti, kad darbas sau – tai ne išganymas, o tik veiklos vykdymo būdas, iš esmės lygiavertis samdomam darbui.